Nes, pirma, nuo seniausių laikų, kai tik žmogus atrado kalbą, jis sėdėdavo prie laužo ir kalbėdavo. Pasakodavo, kaip vyko dienos medžioklė, kur matė elnių kaimenės pėdsakus, kur galima rasti daugiausia uogų, kaip geriausia nudobti mamutą ar kaip išdirbti briedžio kailį taip, kad jis būtų minkštas ir ilgai nesuplyštų.
Pasakodavo linksmas ir baisias istorijas, pamokymus, fantazuodavo, svajodavo — ir kalbėdavo apie tai kitiems: sėdintiems prie to paties laužo, sugulusiems po kailiais olos pakraščiuose, sustojusiems forumo aikštėje, susėdusiems mediniuose universiteto auditorijos suoluose ar per ausines klausantiems vertimą moderniose konferencijų salėse.
Visada buvo kalbėtojas — ir būdavo klausytojai.
Antra, įdomiausias dalykas žmogui yra… žmogus. Ypač – išskirtinis žmogus, daug ką nuveikęs žmogus, sukūręs kažką, ko nesukūrė kiti — ar galų galiausiai, gyvenantis kitaip, nei pats klausytojas.
Ar pastebėjote, kad su susidomėjimu klausome ir tų, kurių nemėgstame? Taip, priežastys kitos: norime pastebėti, kur kas nors klysta, kur kas yra neteisus — bet vis tiek klausome.
Tad manau, šis projektas yra įdomus ir naudingas, o jame kalbinsiu visus, kurie turi ką įdomaus papasakoti: mokslininkus, menininkus, originalus, keistuolius, kebabų kepėjus, kariškius, politikus, medikus ar net ir benamius.
Nes įdomių žmonių pilna visur.
O žmogui visada įdomu klausytis, ką įdomaus gali papasakoti kitas žmogus.
