Dešinėje prof. Telksnio rankoje – 16 MB senovinės RAM atminties, sveriančios apie 5 kg. Dešinėje – 16 GB planšetė, nesverianti nė kilogramo. Skirtumas – 40 metų ir 4 kg. Ramūno Danisevičiaus nuotr.
| Autorius: Adomas Rutkauskas Publikacija: žurnalas „Naujoji komunikacija„, 2011 Nr.6 (240) Metai: 2012. |
Adolfas Laimutis Telksnys – profesorius, habilituotas daktaras. Bet toks neįprastas profesorius ir daktaras – jau vyresnis nei aštuoniasdešimties, bet jo nuolatinės šypsenos nuspalvintoje kalboje nuolat šmėžuoja tokie žodelyčiai kaip kompiuterastas ar geležis, jis žino naujausius kompiuterinius juokelius internete, ir jo rankose blykčioja planšetinio kompiuterio ekranas.
Tai žmogus, kuris 1968-ųjų laikraščio „Tiesa“ puslapiuose pasakodamas apie futuristinį prietaisą – „informerį“ – beveik tiksliai nuspėjo mūsų išmaniąją kasdienybę, atėjusią po keturių dešimtmečių.
Pradėkime tradiciškai: nuo ko prasidėjo Jūsų pažintis su kompiuteriu ir kuo jis Jus patraukė?
Kai buvau mažas, kaip kad kompiuteriai dabar yra madingi, tada madinga buvo radijo mėgėjystė. Buvo manoma, kad jei berniukas negali pasidaryti radijo imtuvo, tai jis – ne vyras. Pirkti radijo imtuvą atrodė… na, debilizmas. Reikėjo pačiam pasidaryti.
Tai buvo labai seniai, bet dabar galiu pasakyti, kad ta radijo mėgėjystė žmogui sukuria labai gerą bagažą – taip pat, kaip dabartiniam jaunimui domėjimasis kompiuteriais. Pavyzdžiui, kai sovietiniais laikais veikė radijo trikdžių generatoriai, tai mes studijuodami mokėmės, kaip apsiginti nuo tų triukšmų. Rusiški imtuvai priimdavo tik 25 metrų ilgio bangas, nuo šio bangų ilgio veikė ir trukdžių generatoriai, o radijo laidos buvo transliuojamos 13 metrų bangomis. Tad perdirbinėjant radijo imtuvus, kad šie veiktų ne nuo 25, o nuo 13 metrų, galima buvo užsidirbti – paklausa būdavo milžiniška!
Antenos vis dar yra mano hobis iki dabar.
O dėl kompiuterių… 1953-iaisiais, kai studijavau, tik neseniai buvo „leista“ kibernetika. Jūs gi žinote, kibernetika anksčiau buvo Vakarų mokslas, sukurtas tam, kad būtų engiami dori darbuotojai? (juokiasi) Žurnalų iš užsienio negaudavom, bet vis dėlto kažkaip mus pasiekdavo žinios apie atsirandančius kompiuterius. Ir taip po truputį… kažkaip ir trenkė galvon.
Kaip radijo entuziastas ir specialistas, turbūt pradėjote nuo kompiuterių techninės įrangos?
Kaip tik ne! Mano referatas, kurį rašiau stodamas į aspirantūrą, buvo kaip tik apie teorinį kompiuterių aprašymą taip, kad operatoriais galima būtų aprašyti kompiuterio darbą dar nieko nedarant „geležyje“ – patikrinti, ar operatorius atliks darbą taip, kaip turi. Ir tik sėkmės atveju jau galima kurti pačią mašiną.
Beje, tenka pastebėti, kad labai mažai žmonių ir išmano techninę įrangą, ir moka programuoti kodais. Kartais programavimas kodais duoda didžiulį greitį. Dabar, kai dauguma – sakykime, truputį pritingėdami – pakyla į labai aukštą programavimo kalbą, rezultatas, aišku, gražus… bet ne visada efektyvus.
Pavyzdžiui, dabar dirbu su dėvima įranga (angl. wearable computer) – maža ir tausojančia energiją, ir ten programavimas kodais yra labai reikšmingas – ten su pinigėlio dydžio įrenginiu reikia atlikti tieeeeeek skaičiavimų!
Pakalbėkime apie Jūsų legendinį „informerį“. Kaip sugebėjote šitaip tiksliai nuspėti ateitį?
Man visada buvo įdomu naujienos. Kiek tų laikų galimybės leido sužinoti naujienas, tiek jas siurbiau. O kai seki, kas darosi – matai, į kurią pusę einama. Turbūt žinote bioniką – šis mokslas atsirado irgi tais laikais, buvo kopijuojamos gyvūnų savybės ir bandomos pritaikyti techniniuose sprendimuose. Iš to ir matėsi, kad bus judama mažėjimo ir greitėjimo link.
1968 sausio 1d. „Tiesa“
Dirbau konstruktoriumi Specialiame skaičiavimo mašinų konstravimo biure (SKB). Anų laikų mašinos dirbo ir nepatikimai, ir lėtai. Dar blogiau buvo su duomenų įvedimu. Ar jūs matėte tokį dalyką, kaip perfokortos? Tai štai, dirbant SKB, mums visą laiką sakydavo – darykite ką nors, kad pagreitėtų duomenų įvedimas į skaičiavimo mašinas.
Beje, tuo metu jau buvo tam tikras politinis atšilimas, respublikoms leido pačioms kažkiek tvarkytis, ir čia galiu nulenkti žilą galvą prieš tų laikų inžinierius, kurie skelbė, jog Lietuva neturi naudingų iškasenų – tik protingus žmones. Todėl reikia gaminti tokius dalykus, kurie reikalauja daug žinių, bet mažai žaliavų.
Taip pat Lietuvoje atsirado ir mikroelektronikos pramonė. Matėsi, į kurią pusę važiuojama: iš pradžių buvo lempos, atsirado ferotranzistoriniai elementai, vėliau – tranzistoriniai elementai, dar vėliau – mikroschemos.
Tad atsakant į klausimą – darydamas tokius darbus, tiesiog negali nežinoti, kas vyksta, reikia sekti visų naujienų pulsą. Matant visus pokyčius ir galvojant, ir susiklostė tokia mintis – kodėl gi negali atsirasti toks „informeris“?
Paaiškinote „informerio“ išvaizdos idėjos progresą, bet pristatyme minėjote ir centralizuotas duomenų bazes. Iš kur tokios idėjos tais laikais?
Jei yra kelios mašinos, jos turi būti sistemoje. Tame tekstuke apie „informerį“, atrodo, nerašiau, bet tuomet jau makalavosi mintys apie tai, kad turėtų būti kažkoks Pasaulinis Tinklas, kur sudėtos žinios ir visi gali jomis naudotis.
O 7–8 dešimtmečiuose tai jau tapo praktika. Matematikos ir kibernetikos institute sujungėme į sistemą, o pirmas nutolęs terminalas, sukurtas kartu su Kauno politechnikos instituto ryšininkais, veikė Palangoje, atstumas – 350 kilometrų. Vėliau dalyvavome tarptautinėje kardiologų parodoje Maskvoje — nuotolinis terminalas veikė iš už 800 kilometrų!
Beje, Maskvoje turėjome gerą nuotykį. Įsikūrėme parodų salėje, jau turi atvykti mandra vyriausybinė organizacija, o mūsų darbuotojas, atsakingas už pristatymą, užsinorėjo valgyti ir išėjo! Bet viskas baigėsi laimingai – ten displėjuje matėsi, ką reikia daryti, tarp delegacijos narių buvo programuotojas. Jis prisėdo ir… visų didžiausiai nuostabai, viskas suveikė! Baigėsi tuo, kad gavome visokių pagyrimų, garbės raštų…
Visas ryšys veikė telefono kanalais. Ir čia, Lietuvoje, jis buvo labai aukštos kokybės. Žinote kodėl? Nes pas mus buvo raketų valdymo sistemos ir tarpmiestiniai ryšiai privalėjo būti geri.
Kokias pagrindines problemas, stabdančias progresą, matote šiuolaikiniame IT pasaulyje?
Na, progresą visada labiausiai stabdome mes patys (juokiasi).
Pažiūrėkime, kokios dabartinės tendencijos. Mes einame į debesiją – galime laikyti informaciją ir programinę įrangą ne ant savo stalo ar po stalu, o… nežinia kur. Tai yra ir galimybė, ir problema. Galimybė – kad galime viską pasiekti iš bet kur. Problema – kad ryšys turi būti patikimas ir gana platus. Juk dabar varinėja ne tik skaičiukus ir tekstus, bet ir grafiką, ir vaizdo medžiagą. Pasižiūrėkite, kas būna per Naujuosius metus – SMS negali išsiųsti!
Kitas dalykas – belaidis plačiajuostiškumas. Neseniai važiavau autobusu iš Kauno į Vilnių, pasiėmiau planšetinį kompiuterį ir dar stotyje kažkaip pasižiūrėjau – o gal galima bus prie tinklo prisijungti? Ir žinote ką? Visą kelionę iki pat Vilniaus sėkmingai dirbau internete. Vadinasi, autobusas turi imtuvėlį, teikia lokalų ryšį, ir viskas gražu! Buvau labai maloniai nustebintas.
Tai yra labai gerai, bet kai atsiras daugiau vartotojų, esami bokštai negalės tinkamai visų aptarnauti. Aš suprantu ryšio teikėjus – tai yra verslas, ir tu negali daryti didelių investicijų, kol nėra vartotojų.
Tad viską apibendrinant – jei mes esame debesyje, t. y. tarsi sėdime kompiuterio viduriuose, informacija turi lakstyti taip pat greitai, kaip ir tradiciniame kompiuteryje.
Prof. Telksnys. R. Danisevičiaus nuotr.
Pakalbėkime apie programavimą. Amžinas ginčas – atvirasis kodas ar komercinis kodas? Kokių perspektyvų ir trukdžių matote kiekviename iš jų?
Vienos rūšies sprendimai negali būti geriausi. Kodėl negali būti dvi sistemos? Nes pažiūrėkime – programinės įrangos nepakanka pagaminti ir parduoti – ją dar reikia ir prižiūrėti ( angl. maintenance). Jei nusiperkate geležį – kokia jau padaryta, tokia jau ji bus. O jei darote vien atviruoju kodu – kas prižiūrės tą produktą? Priežiūra gi kainuoja.
Todėl aš sakau – daryk, kaip nori, kad tik veiktų (juokiasi). Be abejo, atvirojo kodo plėtrą reikia skatinti, bet turint galvoje, kad ši sistema veiktų ne blogiau, nei visos kitos. Nors pažiūrėkime, ką daro tas pats „Microsoft“ – testuoti tokios sudėtingos programinės įrangos jau nebeįmanoma, todėl jie išleidžia „beta“ versiją, ir mes visi jiems testuojame! Žinoma, toks testavimas yra gerai prižiūrimas, tai jei tokius dalykus darytų ir atvirojo kodo bendruomenė – tai būtų šaunu!
Didžiausias atvirojo kodo pliusas, kurį matau – tai puiki terpė išradingiems žmonėms. Nes kad ir koks būtum genijus, nejudėdamas susicukruoji.
„Naujoji komunikacija“ mėgsta klausinėti ir apie kompiuterinius žaidimus. Kokia Jūsų nuomonė – ar tai tik laiko švaistymas, ar iš to gali būti ir kažkokios naudos?
Aš pats nežaidžiu – neturiu tam laiko, bet į juos žiūriu teigiamai. Kodėl? Nes vis dėlto tai intelektualus žaidimas, jei jis įtraukia kurti naujus produktus. Net jei ir vien „išeini palakstyti ir pašaudyti“ – jei tik turi laiko, kodėl gi ne? Galų gale juk jaunimui reikia prasiblaškyti.
Kai kas sako, kad tai – tarsi kompiuteriniai narkotikai. Bet juk viskas, kas tik per daug, yra negerai. Man štai kadaise mokykloje kažkaip trenkė į galvą skaityti knygas apie indėnus. Buvo taip, kad mečiau mokytis, ir tik prieš važiuodamas namo (mokiausi gimnazijoje, toli nuo namų) pastebėjau, kad man su pažymiais nekas… Staigiai susigriebiau ir kažkiek išsitaisiau (juokiasi).
Ką noriu pasakyti – ir knygų skaitymas gali tapti žalingas. Gi būdavo – „Vinetu“ ten šeši tomai, dar ten kažkas… ir dar kaip skaitydavau – gamtos vaizdelius praleidi ir skaitai ten, kur šaudosi… Taigi čia tas pats, tik kitoje terpėje!
Internete mačiau karikatūrą – vaikas žaidžia planšetiniu kompiuteriu, paskui padeda jį, prieina prie lango ir bando dviem pirštais priartinti ar atitolinti vaizdą jame. Skamba baisiai? Bet čia yra ir teigiamų dalykų – vaikas nuo mažumės pradeda laisvai elgtis su kompiuteriu. Jis pamato galimybes.
Tam, kuris iš viso žioplas, tu rodyk nerodęs – jam vis tiek neliks galvoje. O tam, kuris galvoja, gal pažaidus kas nors ir atsiras galvoje, gal jis tas idėjas panaudos vėliau, jau būdamas didesnis ir kurdamas kokį rimtą produktą?
Prie kokių projektų dabar pats dirbate?
Projektas vadinasi „Ritmoskopas“. Kuriame dėvimą sistemą, atpažįstančią ir analizuojančią širdies darbą.
Štai neseniai mirė amžiną atilsį Bronislovas Lubys. Jei jis būtų turėjęs tokią įrangą, kurią mes kuriame, galbūt to nebūtų įvykę.
Sabonis, Chomičius – infarktas jaunėja. Iš ligoninių kuo greičiau išrašo, nes brangu laikyti. O jei būtų tokia dėvima sistema, kuri netrukdytų laisvai gyventi, bet sektų vartotojo širdies darbą, manau, iš to būtų naudos. Juk Europoje nuo širdies ligų kasmet miršta 4,3 mln. žmonių, taip pat tai ir dažniausia visų mirčių priežastis. Apskaičiuota, kad dėl visų širdies sutrikimų Europa per metus patiria 193 mlrd. eurų nuostolių.
Be abejo, tokia įranga nepadės visais atvejais, bet net jei du procentus išgelbėtų – ir tai gerai!
Dabar Kauno technologijos universiteto Įterptinių sistemų laboratorijoje kuriamas naujas jutiklis, kuris vienu metu registruos tiek ritmogramą, tiek kardiogramą, tiek jį dėvinčio žmogaus greitį ir padėtį erdvėje. Jei jums kas nors įvyksta, su tokiu jutikliu galima gauti daugiau informacijos – ar jūs greičiau ėjote, ar kritote.
Jutiklis bevieliu ryšiu siųs informaciją į išmanųjį telefoną, kuriame bus mūsų kurta programinė įranga. Jei duomenys reikš nedidelę problemą – nepailsėjote, neišgėrėte vaistų, telefonas jums tai praneš, primins. Jei kas rimčiau – per internetą, o gal ir mobilųjį ryšį susisieks su mediku ar su artimaisiais. Jei situacija visiškai kritiška – tada bus susisiekiama su greitąja medicinos pagalba.
Pirmasis etapas veikia jau dabar. Dėl antrojo – ši įranga, kaip ir bet kuri kita medicininė, turi būti sertifikuota. Bet jei, pavyzdžiui, sportininkai ir jų medikai tiesiog norės sekti savo duomenis – manau, po metų viskas jau suksis.
Prof. L. Telksnys dokumentinio filmo „INFOBALT: 20 metų augame kartu“ premjeroje (2014 m.) A. Rutkausko nuotr.
Prieš keturiasdešimt metų nuspėjote „informerio“, kas tapo išmaniuoju telefonu, atsiradimą. Tai ta proga prašome pateikti ir ateinančių keturiasdešimties metų viziją.
Gerai norite…. Nors… po keturiasdešimties metų jūs galėsite patikrinti, o man jau nebe sarmata bus! (juokiasi) Gerai, pabandykime.
Dabar jau kalbame apie dėvimąją įrangą, apie energiją tausojančią įrangą. Paimkime gyvą organizmą – jis yra pripumpuotas visokių jutiklių, jis dirba homeostatiniu režimu. Kuo tie jutikliai įdomūs? Tuo, kad jų nesimato, o kad kažkas negerai, sužinome tik tada, kai skauda.
Dabar mes vadiname „mikroelektronika“. Ateityje, manau, bus „nanoelektronika“, kai milimetre tilps milijonas elementų. „Ritmoskope“ jutiklis dabar dėvimas ant viršaus, bet gal kada ateityje toks bus implantuotas į odą ir net nereikės maitinimo elementų – juk mūsų kūno šiluma yra 36,6 laipsnio – gal tiek užteks? Juk dabartiniams mūsų kūno jutikliams elementų mes nekeičiam, ir viskas veikia? (juokiasi)
Taigi, toliau vyks miniatiūrizacija. Pasižiūrėkime, kas yra sklerozė… Tai – kraujotakos sistemos užteršimas: kaip ir vandentiekyje, ten visko prisikaupia. Dabar plėtojama nanomechanika, tai gal padarys robotukus-nanosantechnikus, kurie krapštys nuo kraujagyslių sienelių aterosklerozines plokšteles ir veš ten, kur reikia?
O kokie didžiausi pavojai tykos ateityje?
Pavojų yra. Dabar kompiuteriai tarpusavyje nebendrauja – mes juos valdome. Bet įsivaizduokite, jei jie pasidarytų truputį gudresni… Ką, jei jie bandys – tegul ir bukokai – patys ką nors sugalvoti?
Turbūt žinote, kad dabar jau kuria vaikščiojančias mašinas, tankus. Vietoje vikšrų – šešiolika vabzdžio tipo kojų. Daro taip dėl tolygaus judėjimo – yra net planų, kad atsiras automobiliai, kuriais galima bus važinėti per griovius, ir keleivių nekratys.
Tai va, įsivaizduokime, kad kompiuteriai vienokiu ar kitokiu būdu pradės bendrauti, vaikščioti… Mes jiems nusibosime! Mes dabar mokome juos kalbėtis su mumis, bet gal jie išmoks kalbėtis ir tarpusavyje, ir nebūtinai mūsų kalba?
Dabar kompiuteriai nestreikuoja, jei elektros yra – valgyt neprašo. Klusnūs, darbštūs. Bet mes nekalbėjome apie intelektualiąją informatikos dalį, vadinamąsias moksliąsias sistemas (angl. self learning system), kurios dabar yra tobulinamos, mokomos. Tai jeigu atsiras – tegul ir bukokas – intelektas, taip pat ir galimybė susivienyti, tai kas bus?..
Gims nauja rūšis?
Na… Kažkada seniai varčiau vieną knygą… Žodžiu, baigėsi Trečiasis pasaulinis – žinoma, atominis — karas, nieko nebelikę, tik ratais apie žemę skraido vienas naikintuvas su atominiais varikliais ir neranda, kur nutūpti, nes visur baisus radioaktyvumas. Galiausiai vandenyne randa salelę, kur ne taip jau ir blogai, nutupia. Išlipa labai alkanas pilotas, lipa į palmę, raškosi kokosą. O šalia beždžionė. Pamato pilotą ir kaip vožia jam per galvą kitu kokosu! Pilotas krenta negyvas, o beždžionė atsisuka į savo draugę — kitą beždžionę — ir sako: „O dabar pradėsim iš naujo!“
O ko palinkėtumėte „NK“ skaitytojams?
Būti žingeidžiais! Nes tai ir malonu, ir naudinga!
