| Autorius: Adomas Rutkauskas Publikacija: žurnalas „Naujoji komunikacija„, 2010 Nr.2 (234) Metai: 2010. |
Marijonai, ar prisimeni savo pirmąjį kompiuterį? Koks jis buvo?
Nuosavo pirmojo aš nelabai pamenu. Su kompiuteriais susipažinau dirbdamas LNK televizijoje kokiais 96-aisiais. Ten buvo kompiuterių skyrius, kur chebra darydavo vinjetes, reklamas ir visokią kitą televizinę produkciją. Ten buvo įdomiausia vieta visame pasaulyje, mes tapom gerais draugais ir dažnai kartu sėdėdavom, spoksodami į ekranus ir žavėdamiesi technikos naujovėmis. Jų kompiuteriai nuolat kažką vis renderindavo, o mes tiesiog plepėdavom per naktis. Iki tol aš maniau, kad kompiuteriai sukurti tik žaidimams. Vėliau montažininkai man parodė internetą, ir aš padariau išvadą, kad tai iš viso geriausia, ką gali išspausti kompiuteris. Kiauras paras sėdėjau tinkle. Puslapius atvėrinėdavo taip ilgai, kad laukdamas galėjai surūkyti cigaretę.
Kiek Tau svarbios informacinės technologijos kasdieniame gyvenime?
Man darbui visai pakaktų „Microsoft Office“ ir elektroninio pašto. Tačiau aš esu visiškai priklausomas nuo interneto. Manau, kad esu nuo jo visiškai priklausomas, nes jau tapo ritualo dalimi, kad beveik neužmiegu po jį nepanaršęs. Man nereikia kompiuterio lėktuve, nes trumpiems skrydžiams yra laikraščiai ar knygos, o ilguose paprastai būna prikrauta televizorių su visokiomis pramogomis. Tačiau namuose ar viešbutyje (jei esu vienas) dažniausiai užmiegu su įjungtu kompiuteriu, burzgiančiu muziką arba filmą.
Tariantis dėl interviu, prasitarei, kad neseniai įsigijai išmanųjį telefoną. Koks tai telefonas? Kas būtent paskatino pasirinkti šį modelį – jo specifikacijos, patikimo draugo patarimas ar tiesiog ėmei tai, ką pasiūlė salone?
Nusipirkau HTC. Modelio nė velnio nežinau. Telefonams niekada neturėjau didelių reikalavimų, išskyrus SMS siuntimą ir skambinimą. Tačiau mano senukas mygtukinis NOKIA subyrėjo, o aš pastaruoju metu vis pasmalsaudavau, ką veikia mano draugai su „iPhone“. Labiausiai pavydėjau Bilui iš „ŽAS“, kuris, kai reikėdavo prastumti laiką, tiesiog įlįsdavo į savo telefono ekraną ir skaitydavo žinias. Tai atrodė labai patogu. Su maniškiu tai daryti buvo gana sudėtinga. Taigi nupėdinau pas draugus į vieną telefonų pardavimo saloną ir pasakiau, kad reikia kažko panašaus. Jie pradėjo rėkti, kad mygtukiniai telefonai greit iš viso dings iš rinkos, tad paėmiau kažką, ką galima badyti pirštais ekrane. Po to pirmas savaites keikiausi, nes parašyti SMS man užtrukdavo visą amžinybę. Ir dabar dar kankinuosi, bet po truputį priprantu. Nors nekenčiu savo pirštų. Jie tokiems daiktams aiškiai per stori…
Internetas. Ar atsimeni savo pirmą aplankytą tinklalapį?
Manau, kad pradžioje iš visos temų įvairenybės, kuriomis domėjausi, laimėti turėtų porno puslapiai. Turiu omenyje, jog tu galėdavai valandas skaityti apie karą, muziką, kosmosą, kiną, žuvis, tačiau pabaigoje vis tiek nuklysdavai ten… Reikėtų suvokti – tuo metu tai atrodė taip sunkiai įsivaizduojama, kaip ir nuodėminga bei smalsu. Ei! Paauglystėje tu taip pat skaitei klasikinę literatūrą, tačiau pabaigoje laimėdavo koks „Playboy“ žurnalas, kurį, kažkaip patekusį į tuometinę sovietinę erdvę, atsinešdavo koks bendraklasis.
Šiaip man visada buvo įdomios istorinės, literatūrinės, muzikinės ir mirties temos. Dabar aš visiškai užsikabinęs už karinės tematikos vaizdų ir informacijos apie karinę techniką. „YouTube“ visada ieškau animacijos ir futbolo rungtynių ištraukų. Didžiausias interneto įvykis greičiausiai yra socialiniai puslapiai. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad tu įsijungsi kokį Facebooką ir rašinėsi niekus vien tam, kad kažką parašytum. Manau, kad tai taip pat kvaila, kaip ir žavu. Šiaip, netas progresuoja greičiau, nei progresuoji tu, tad tu tiesiog nespėji jo aprėpti ir analizuoti. Jis formuoja taisykles, o tu seki iš paskos kaip ėriukas skerdyklon.
Esi žinomas kaip „World of Warcaft“ žaidėjas. Kuo patraukė šis žaidimas? Kiek laiko jį žaidi, kokia mėgstamiausia frakcija, klasė, rasė?
Smagu, kad paklausei. Dabar jo nežaidžiu, nes piktavaliai įsilaužė į mano paskyrą, pavogė visus žaidimo pinigus, daiktus bei charakterius ir kol kas netgi negaliu patekti į savo žaidimą. Jie buvo tokie įžūlūs, kad iš mano elektroninio pašto netgi pasiuntė laišką „Blizard“ (žaidimo kūrėjams), kad tie atstatytų mano status quo. Ką gi, man nereikėjo to daryti pačiam. Nežinau, ar labiau ant jų pykstu, ar žaviuosi. Aišku, buvau pats žioplas ir dabar laukiu, kol „Blizzard“ atsiųs mano naują slaptažodį. „WoW“ buvo visiškas lūžis mano, kaip kompiuterių žaidimų žaidėjo, karjeroje, kadangi ten buvo sujungta į viena viskas, ką iki tol žinojau: žaidimas, o kartu ir bendravimas su žmonėmis, sėdinčiais kitame pasaulio gale. Visada žaidžiau už Ordą ir beveik visi mano veikėjai buvo nemirėliai. Esu sunkiojo metalo muzikos gerbėjas, todėl natūralu, kad kaukolės mieliau nei nykštukai… Be to, man patinka „fantasy“ stilistika, todėl „WoW“ su visais kardais, kirviais ir burtininkais pataikė tiesiai į tašką. Nesu labai geras žaidėjas, nes tam negaliu skirti tiek laiko, kiek norėčiau, tačiau su savo rougu jaučiausi labai smagiai. Mūšio laukuose jis buvo nepakeičiamas. Būti nematomam ir krėsti šunybes – argi nenorėtume to išbandyti kiekvienas?
Ar buvai kompiuterinių žaidimų mėgėjas ir anksčiau? Jei taip, nuo kokio žaidimo įnikai?
Toje pačioje LNK televizijoje kiekvienas save gerbiantis montuotojas buvo įsiinstaliavęs „Doom“. Naktį, kai jie ruošdavosi eiti namo, po darbų atpėdindavau į montažinę ir vaikinai perduodavo klaviatūrą, prieš tai prigrasinę, kad nesužinotų valdžia. Ten buvo gera garso aparatūra ir tu kone eidavai iš proto nuo įspūdžių. Vėliau dar krepšinio komentatorius Linas Kunigėlis namie parodė PC futbolo žaidimą, ir tai buvo kažkas nerealaus. Viso pasaulio futbolas buvo tavo kišenėje. Su emocijomis, komentatoriais ir pilnais stadionais.
Nemanau, kad Dievas, kurdamas pasaulį, kada nors įsivaizdavo, kad žmogus tai sukurs… Po to atėjo „Civilization“ laikas, o dar vėliau žaidėme strateginį – „Kazokus“. Arūnas Valinskas namie turėjo kompiuterius sujungęs į tinklą: mes keliese atsisėsdavom skirtinguose kambariuose, pasistatydavom po pusbutelį brendžio ir žaisdavom per naktį, karts nuo kart skelbdami paliaubas, kad parūkytume. Aš nebuvau labai geras žaidėjas, o Valinskas ir žurnalistas Darius Lukoševičius buvo to žaidimo meistrai. Jie buvo aukščiausioji lyga. Dar vėliau įsigijau „PlayStation“, bet po įvairių žaidimų dabar užmušinėdamas laiką pažaidžiu tik futbolą. Gana retai.
Ar, Tavo manymu, žaidimai gali iš tikrųjų pakenkti vaikams?
Kai augau, buvo toks animacinis filmukas, kuriame skambėjo frazė : „Jei tėvai rūpinasi vaikų auklėjimu, jų mažyliai neskęsta balose“. Pasaulyje pilna bjaurių dalykų, tačiau jame taip pat pilna žmonių, kurie bet kuriame laikmetyje išlaikė gerumą virš vandens. Ir visada taip bus. Mes su draugais vaikystėje klausėme piktos muzikos, paišėme kaukoles ir svastikas savo sąsiuviniuose, tačiau tai netrukdė atskirti žaidimą nuo tiesos, kai suaugome. Jei tėvai palieka vaiką auklėti kompiuteriui, normalu, kad anksčiau ar vėliau su juo nesusikalbės. Taip pat būtų, jei jį paliktum auklėti vilkams, žudikams ar girtiems statybininkams. Tačiau taip atsitinka, ir kokia nors tarp gėlių užaugusi moteriškė pradeda rėkti, jog žaidimai skatina smurtą. Atleiskite. Peiliu taip pat gali nužudyti, tačiau normalūs žmonės juo pjausto morkas ir baravykus. Pasaulyje apstu aštrių dalykų, tačiau auklėjimas juos visus įveikia. O taip, žinau, kažkas pasakys, kad neturiu žalio supratimo, nes pats neturiu vaikų. Gali būti. Tačiau kažkodėl visi klauso kokių nors jausmingų moralisčių davatkėlių, visą laiką bėgančių nuo realaus gyvenimo, kurioms iki vaikų kur kas toliau nei man.
Esi gana viešas asmuo. Ar kaip nors ypatingai saugai savo privatumą IT sferoje ar laikaisi nuostatos, kad kas patenka į internetą, tas yra vieša?
Aš esu privatus tiek, kiek noriu toks būti. Man nesunku dalinti savo el. pašto adresus, nes žinau, jog bet kada galiu juos pakeisti. Taip pat suvokiu, kad daug dalykų nuo manęs nepriklauso. Sakysim, jūs galite nufotografuoti mane šokantį ant stalo kokiame vakarėlyje, ir jau kitą dieną tai galės matyti visi, kas nori, su visais įmanomais komentarais. Visiškai nusispjaut, kas ką daro su mano vardu. Būtų baisiai nuobodu ir beviltiška domėtis, kas ką sugalvojo, sukūręs Marijono ID klastotę. Tai sustabdyti ne mano valioje. Mano valioje yra per daug neatvirauti su nepažįstamais interneto draugais ir nekalbėti to, ką turėtų girdėti tik artimiausi žmonės.
Esi muzikantas, kūrėjas. Kaip vertini visą tą piratinį ir antipiratinį vajų, LANVA veiksmus ir darbo metodus? Ką manai apie muzikos produkcijos kainas Lietuvoje – ar jos adekvačios, patrauklios? Galbūt pats darytum ką nors kitaip?
Dievaži, neturiu vienareikšmiško atsakymo į šitą klausimą. Iš vienos pusės, mes, kaip kūrėjai, esame visiškai pasimetę. Sakysim, aš norėčiau išleisti naują muzikos albumą. Nes taip visą laiką kūrėjas pristatydavo save. Tai įprasta ir labai inertiška. Tačiau dabartinėje situacijoje tai daryti nematau prasmės, nes viena albumo kopija rytoj bus padauginta kiekviename kompiuteryje nuo Vilniaus iki Skuodo. Rinka tokia, jog tu bet kuriuo atveju „sėdi į minusą“.
Lyg ir turėčiau sakyti, jog tai blogai. Iš kitos pusės, turiu pripažinti, kad „iPod“ turiu muzikos, kurios tikrai nesu pirkęs. Ačiū internetui. Berods, Rimas Šapauskas kažkada pasakė, kad muzikos piratai yra šių laikų knygnešiai. Man dažnai norisi jam pritarti. Sutikime, mokėti pusę šimto litų (dažnai daugiau) už geros prabos pasaulinio lygio CD ne kiekvienas išgali. Tad kas geriau – ar sąžiningas siaurakaktis, klausantis „Russkoje Radio“, ar žingeidus, akiratį plečiantis žmogus, nusižengęs rinkos dėsniams?
Dar vienas dalykas – nusižengimas atrodo gana silpnas, suvokiant visą kontekstą. Pavyzdžiui, kai nueinate į Mažvydo biblioteką Vilniuje ir galite pasirinkti gausybę spausdinto žodžio, juk nemanote, jog esate niekšas ir skaitote tai, už ką autorius negauna jūsų pinigų? Jūs skolinatės jo mintis ir emocijas, tačiau neduodate jokios grąžos. Manau, kad taip elgdamasis su internetu pilietis jaučiasi panašiai, nes moralinis klausimas gana painus ir visa tai panašiau į apsikeitimą informacija nei į atvirą vagystę. Tai didžiulė biblioteka, tik ji jūsų namuose. Įstatymai, aišku, viską nuspręs savaip, tačiau šiuo atveju jų silpnumas yra tas, jog žmogus, pažeidinėdamas taisykles, nesijaučia kaltas. Tai jau ne teisinis, o filosofinis klausimas.
Pagaliau, gali būti, jog čia yra ir dalis maišto. Pramogų verslas daugeliu atvejų iš eilinio žmogelio noro linksmintis ir linksminti kitus ar skleisti idėjas virto gobšiu gyvuliu, nustatančiu kainas viskam, tarsi viskas būtų aukso vertės. Teisinė sistema dažnai yra viso labo to verslo įkaitė ir pilietis intuityviai tai suvokia. Tačiau prisiminkime, jog būta ir kitaip. Sakysim, ar Martynas Liuteris, prikalęs savo tezes prie bažnyčios durų, tikėjosi atlygio? Vargu. Žmogus už atlygį ar be jo linkęs kurti, kelti idėjas ir persvarstyti tai, kas iki tol atrodė neginčytina. Tad gali būti, jog internetas tampa tuo griovėju, kuris verčia sistemą aukštyn kojomis ir grąžina prie senųjų taisyklių. Iš pradžių idealistinė kūryba, o paskui galbūt verslas. O ne atvirkščiai.
